Retkarčiais dirbu valstybės skirtu nukentėjusiojo atstovu/e, tai nėra mano pagrindinė veiklos sritis. Darbas gana nemalonus, tačiau negali nuolat sakyti “ne”, nes esu pareigingas/a ir tikiu, kad turiu prisidėti vykdant teisingumą. Dauguma žmonių niekada nekalbėjo su teisininkais ir jų nematė, tačiau turi nuomonę apie juos.
Kartais kolegos tyli ir kalba labai mažai. Ir susidaro toks įspūdis, kad palaiko ne klientą, bet kaltinamuosius.